Myliu tave, žavinga Lietuva!

Esi garbinga ir šventa
Tėvynė – Mažvydo pirmųjų raidžių kelyje,
Vydūno pėdomis praminta.
Gyvybę man davei lyg motina šventa,
gyvenimo takus atvėrei,
todėl tu mano širdžiai tokia artima.

Toks dvasiškai turtingas aš esu,
žvelgdamas nuo  Lietuvos kalvų.
Regėdamas protėvių klajotus
ir amžiams  iškovotus,
istorijos šaltiniuose fiksuotus,
Laisve alsuojančius plačius laukus.

Dabar čia gražūs miestai ir miesteliai,
čia šypsos saulė, ežerai, upeliai,
banguoja jūra mėlyna ir tyliai šlama miškų žaluma.
Ar tu girdi?
Aš tai girdžiu,
kaip skamba Baranausko ošiantys šilai!

Tu – mano džiaugsmas, Lietuva,
vaikystės pasakų pilna skrynia,
pirmųjų žodžių dovana,
jaunystės nuotykių pilna,
daug dovanojanti, žavinga Lietuva!

Jaunystėj knygų lobiuos atradau pilnatvę,
drąsą, ryžtą, išlaisvinau jausmus.
Parodžiusios takus į gyvenimo kelius,
padėjo man suvokti,
kokia brangi, žavi ir  nuostabi tu, Lietuva, esi.

Tavim didžiuodamasis po intensyvių ieškojimų
galimybių jūrą atrandu.
Suvokęs, kokius kalbos turtus dovanoji,
prisipažįstu –
šiandien laimingiausias iš visų  esu,
turėdamas tave, brangiausia ir žaviausia, šalie,
skambiausiu LIETUVOS vardu.
 
Dovydas Kivilša