Užfiksuota šviesa – dailė ir fotografija

Gruodžio 8 dieną I A ir I S klasėse tvyrojo neįprasta nuotaika – tylus susikaupimas, sumišęs su smalsumu. Ant stalų gulėjo balti popieriaus lapai, stiklo plokštės, teptukai ir, svarbiausia, nedideli lobiai: džiovinti lapai, žiedlapiai, smulkios šakelės, plunksnos, sagos, siūlų gabalėliai ir kiti paslaptingi objektai, kiekvienas turintis savo istoriją.
Mokiniai susipažino su cianotipija – sena fotografijos technika, leidžiančia piešti ne teptuku, o šviesa. Popierius, padengtas šviesai jautriu tirpalu, tapo tarsi drobe, laukiančia saulės prisilietimo. Ant jo buvo dėliojamos kompozicijos: trapūs augalų siluetai pynėsi su netikėtomis detalėmis, o paprasti daiktai virto pasakojimo dalimi.
Kai darbai buvo patalpinti po ultravioletine lempa, prasidėjo tylus stebuklas. Laikas lėtėjo, o šviesa kantriai dirbo savo darbą – ten, kur ją užstojo lapai ar žiedai, liko šviesūs pėdsakai, o atviri plotai pamažu tamsėjo, virsdami sodria, gilia mėlyna spalva. Mokiniai stebėjo, kaip nematomas procesas virsta regimu.
Vanduo užbaigė pasakojimą. Skalaujant lapus, mėlyna spalva išryškėjo visu savo intensyvumu, o ant popieriaus liko aiškūs augalų šešėliai – tarsi botaniniai prisiminimai, įamžinti laike. Kiekvienas darbas buvo skirtingas: vieni priminė senovinius herbariumus, kiti – sapniškus peizažus ar paslaptingas žinutes.
Ši cianotipijos patirtis tapo ne tik pažintimi su alternatyvia fotografija, bet ir pamoka apie kantrybę, stebėjimą bei kūrybą. Mokiniai suprato, kad menas galigimti iš paprastų dalykų – šviesos, vandens ir augalo lapo – jei tik leidi jiems susitikti tinkamu metu.
Parengė dailės mokytoja ekspertė Liucina Kot