Minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, mūsų gimnazijos mokiniai ir mokytojai keliavo į Panerius. Tai buvo ne šiaip ekskursija, o jautri atminties kelionė, kurioje kiekvienas žingsnis, kiekvienas akmuo turėjo prasmę. Kelionė prasidėjo nuo buvusių Vilniaus geto vartų iki geležinkelio stoties, iš kurios traukiniu vykome į Panerius. Jau pats važiavimas, lėtai judant per mišką, sukūrė ypatingą nuotaiką. Atrodė, kad traukinys atveža ne tik mus, bet ir tūkstančius prisiminimų, kurie, kaip ir mes, skrieja per tą pačią erdvę. Atvykę į Panerių geležinkelio stotį, pajutome ramybę ir susikaupimą. Mūsų Atminties kelias prasidėjo nuo stoties, vedė per mišką link Panerių memorialo. Šis kelias tapo ne tik fizine trasa, bet ir simboline kelione į praeitį, kurioje mintimis prisiliečiame prie čia įvykusių tragiškų įvykių.
Vienas jautriausių momentų buvo pasiruošimas ceremonijai. Prieš kelionę mūsų gimnazijoje, mokiniai kruopščiai rinko akmenukus. Ant jų, tarytum ant mažų kapų, rašė nužudytųjų Paneriuose vardus. Tai buvo ne tik vardai – tai buvo prarastos gyvybės, neišgyventos istorijos ir nutraukti likimai. Kiekvienas akmenukas, kiekviena raidė tapo asmeniniu atminimo simboliu. Atvykę prie memorialo, gimnazistai lėtai ir pagarbiai paliko juos ant akmeninės sienos. Ši tradicija, kurią perėmėme iš žydų tautos, leidžia pajusti ryšį su tais, kurių čia nebėra.
Holokausto aukų pagerbimo ceremonija buvo tyla, susipynusi su skausmu. Renginio metu turėjome galimybę matyti ir sutikti svarbius valstybės asmenis: Nepriklausomybės signatarą Emanuelį Zingerį, ekspremjerę Ingridą Šimonytę bei LR Seimo narę Paulę Kuzminskienę. Jų dalyvavimas parodė, kad istorijos pamokos yra aktualios visų kartų atstovams. Mes stovėjome vietoje, kur žodžiai praranda galią, o geriausiai atminimą pagerbia tyla. Kiekvienas akmuo prie memorialo, kiekvienas aplankytas ir pagerbtas paminklas primena, kad istorija nėra vien sausi faktai ar statistika, tai – žmonių likimai, viltys ir praradimai.
Parengė Laima Pranskūnaitė.