Pavargę ir sustingę nuo mokslų, 2 m klasės mokiniai su keliais draugais iš kitų klasių gegužės 1-2 dienomis leidosi į nuotykių pilną žygį pėsčiomis Baltijos pajūrio gražiausiomis vietomis, kurios kaip niekas kitas pramankština mokyklos suole sustingusį žmogų, pripučia jam į galvą visokių vėjų, uždeda romantiškų smėlio kopų ir saulėlydžio vaizdų akinius, numetą nereikalingą tingėjimo balastą ir nuneša kartu su draugais juoko ir nepamirštamų įspūdžių sparnais.
Kartą ištrūkęs į žygį su draugais, jau niekada nebepamirši to laisvės jausmo, kuris (labai tikiuosi) suteiks mums energijos ir jėgų išlaikyti pirmuosius egzaminus, motyvuos mokytis ir sugrįžti į mokyklą kitąmet. Ir čia tik pradžia!
Pirmąją išvykos dieną šokome į keltą Klaipėdoje ir nėrėme į Jūrų muziejaus akvariumą paplaukioti kartu su didžiaisiais eršketais, pingvinais ir ruoniais, o kai kas net nusileido į muziejaus tvirtovės gelmes paieškoti lietuviškų nuskendusio Titaniko pėdsakų. Autobusu pasiekę Kuršių Nerijos gyvenvietę Preilą, pėsčiomis patraukėme žavinga pamario pakrante ir pavasariniais paukščių balsais skambančiu senu pakrantės mišku iki pat Pervalkos net 6 km. Tai Kuršių Nerijos kraštas su Karvaičių kopa, jau apaugusia mišku ir niūria, smėlio palaidotų kaimų istorija. Pamatę, kaip atrodo miškais sutramdytos kopos, leidomės atviromis Mirusiomis kopomis Naglių pažintiniu taku (apie 3 km), nuo kurio aukščiausios vietos matyti Baltijos jūros pakrantė. Tako pabaigoje pasiekėme statų Kuršių marių krantą, iš kurio atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į marias, paukščių migracijos pakilimo taką – Ventės ragą ir kitus kyšulius bei įlankas. Na, ir kas mums tie kilometrai smėlio kopomis aukštyn ir žemyn! Dieną užbaigėme sumerkę nuvargusias pėdas į Baltijos jūros bangas Smiltynės paplūdimyje.
Antroji diena buvo skirta pažinti istorinį Klaipėdos uostamiestį. Pasidalinę į dvi komandas ir, vedami nuotolinių gidų, bendraujančių tik telefonu, per dvi valandas įveikėme skirtas užduotis. Toks pasirinktas gidų bendravimo būdas labai mums patiko: vaikinai net porą valandų nenaudojo telefono, o merginos taip susidraugavo su gidu, kad pažadėjo jį pasikviesti kitam klasės žygiui. Laimėtojų komandai skirtas prizas – Olandų kepurės skardis ir Litorinos takas šalia Klaipėdos. Geriausias laikas jį aplankyti – prieš pat audrą, kad vėjo ošimas ir jėga apsuktų galvą taip, jog nebesupranti, ar leidiesi taku tolyn, ar žemyn, čia riedi, čia ropštiesi. Ir netikėtai pamatai, kad nieko nėra neįveikiamo.
Namo grįžome pavargę, bet žibančiomis akimis, ir net pirmadienis neprivertė suglausti išaugusių sparnų. Tikiuosi, kad tai tik pradžia.
Parengė 2 m klasės auklėtoja Lina Kūgienė
